Ilga kelionė

Pamažu į jų rojų ėmė skverbtis smulkūs nesutarimai. Emilija ir Džekas vis dažniau ginčijosi dėl smulkmenų. Anksčiau juos jungęs švelnumas išblėso, jį pakeitė skaudūs žodžiai ir ilgos tylos pauzės. Barniai tapo dažnesni, kiekvienas vis skaudesnis. Vieną vakarą, po itin karšto ginčo, jie suprato, kad per daug nutolo vienas nuo kito. Išsiskyrimas buvo skaudus abiem — jų širdys liko sudaužytos.

Po išsiskyrimo Emilija jautėsi pasimetusi ir nuliūdusi. Kiekviena diena atrodė be galo ilga, o širdis skaudėjo. Ji vis galvojo apie Džeką ir gražius laikus, praleistus kartu. Emilija nutolo nuo draugų — jai reikėjo pabūti vienai. Naktimis būdavo sunkiausia, jos buvo kupinos ašarų. Ji suprato, kad jai reikia laiko ir galbūt naujos aplinkos, kad galėtų iš naujo atrasti save.

Emilija nusprendė, kad jai reikia nuotykių, kad judėtų pirmyn. Ji tikėjo, kad nauji žmonės ir kelionės padės užgydyti širdį. Ji susikrovė kuprinę, įdėdama būtiniausius daiktus ir keletą brangių prisiminimų. Mintis apie ilgą kelionę po pasaulį ją jaudino — tai buvo galimybė viską pradėti iš naujo. Emilija pajuto viltį ir buvo pasirengusi palikti liūdesį praeityje.

Su jauduliu ir truputėliu baimės Emilija žengė pirmuosius žingsnius į nežinomybę. Pasaulis priešais ją buvo kupinas galimybių ir laukiančių nuotykių. Ji pajuto širdyje džiaugsmo kibirkštį. Emilija tikėjo, kad jos laukia nepaprasti išgyvenimai, ir ji pasiruošusi jiems atsiverti. Žengdama toliau, ji pajuto, kad širdis pamažu gyja, ir laukė naujo gyvenimo skyriaus.

Emilijos kelionė prasidėjo Europoje, kur kiekviena šalis turėjo ką ypatingo pasiūlyti. Prancūzijoje ji mėgavosi menu ir istorija. Ispanijoje šoko ir dalyvavo linksmuose festivaliuose. Vokietijos tradicijos ją žavėjo. Emilija mokėsi naujų kalbų ir papročių, susipažino su naujais žmonėmis. Kiekviena šalis praturtino jos sielą, ir su kiekviena patirtimi ji jautėsi vis laimingesnė.

Italija buvo tarsi sapnas. Emilija lankė senovinius griuvėsius ir grožėjosi architektūra Romoje bei Florencijoje. Ji mėgavosi tikrais itališkais patiekalais — pica, pasta ir ledais. Vietiniai turgūs buvo gyvybingi, o pokalbiai su prekeiviais — smagūs. Venecijos kanalai ir gondolos suteikė kelionei pasakiškumo. Italijos grožis ir skanus maistas pripildė Emiliją gyvybingumo.

Vėliau Emilija keliavo į Tailandą, kur ją sužavėjo vešli gamta ir egzotiniai gyvūnai. Ji lankėsi turguose, plaukiojo upe džiunglėse ir ilsėjosi nuostabiuose paplūdimiuose. Australijoje ji matė kengūras ir spalvingus paukščius. Didysis barjerinis rifas ją pribloškė savo povandeniniu pasauliu. Gamtos stebuklai ją pripildė nuostabos ir dėkingumo.

Indija buvo pilna staigmenų. Emilija lankėsi triukšminguose miestuose ir ramiuose kaimeliuose, patyrė daugybę skirtingų kultūrų. Ji pamatė senovines šventyklas ir spalvingus festivalius. Nutolusiuose regionuose sutiko gentis, kurios gyveno taip pat, kaip prieš šimtus metų. Tai buvo labai įdomu, nors kai kurios gentys nelabai draugiškai žiūrėjo į svetimšalius.

Gilioje Indijos glūdumoje Emilija užklydo į paslaptingą kaimelį, apie kurį niekas nebuvo girdėjęs. Ten gyvenusi gentis buvo įtari ir priešiška. Jie apsupo Emiliją, su griežtais veidais ir be jokio svetingumo. Ji išsigando — atrodė, kad išeiti jai nebus taip lengva. Ji bandė parodyti gerus ketinimus, bet įtampa tvyrojo ore. Įstrigusi ir išsigandusi, Emilija turėjo veikti greitai.

Emiliją uždarė gentis į tamsų, drėgną urvą. Baimė graužė ją iš vidaus — ji nežinojo, kas jos laukia. Ji suprato, kad turi pabėgti. Sukaupusi drąsą, ji pradėjo planuoti pabėgimą. Kaip tik tuo metu lauke kilo audra. Švilpiantis vėjas ir smarkus lietus dar labiau apsunkino pabėgimą, bet Emilija žinojo — kitos progos gali nebūti. Dabar arba niekada.

Emilijai pavyko išsprukti, bet ji atsidūrė tankiose, nepažįstamose džiunglėse. Audra tęsėsi, sunkindama judėjimą. Ji buvo šlapia, sušalusi ir išsigandusi, o laukiniai garsai dar labiau kėlė baimę. Nepaisydama nuovargio, ji ėjo toliau — sustoti būtų buvę per daug pavojinga.

Emilija keliavo per apleistas vietas — tarp urvų ir tankios augmenijos. Kiekvienas krustelėjimas krūmuose ją išgąsdindavo, bijodama, kad ją persekioja. Ji jautėsi visiškai viena — tik paukščiai jai laikė kompaniją. Ji troško rasti civilizacijos ženklų. Baimė ir vienatvė ją slėgė, bet viltis rasti saugumą skatino ją judėti toliau.

Ji pasiekė gilų tarpeklį, iš kurio tolo girdėjosi krioklio ošimas. Netoliese triukšmavo mažų beždžionėlių pulkelis — tai trumpam pakėlė nuotaiką. Bet ji žinojo, kad negali sustoti. Sukaupusi valią, ji pradėjo kopti slidžiais akmenimis. Kiekvienas žingsnis reikalavo jėgų, bet krioklio garsas viliojo pažadu išsigelbėti.

Pasiekusi tarpeklio viršūnę, Emilija pamatė žemyn krintantį krioklį. Ji sustojo — nežinodama, ką daryti toliau. Tada išgirdo tolimus persekiojotojų šūksnius. Panika užliejo ją. Nesvarstydama nė akimirkos, ji pasileido bėgti ir šoko nuo skardžio tiesiai į krioklį, tikėdamasi, kad jis nuves ją į laisvę.

Emilija pabudo ant upės kranto, o saulės spinduliai švelniai glostė jos veidą. Ji negalėjo patikėti, kad yra gyva — ją iš vandens išgelbėjo žaismingos beždžionėlės. Ji su dėkingumu stebėjo jų išdaigas, ir jos veide nušvito šypsena. Emilija pajuto naują viltį ir pasiryžimą — ji išgyveno neįmanomą.

Kelionės metu Emilija išvydo didingą kalną, stūksantį priešais ją. Vaizdas atėmė žadą ir pripildė ją nuostabos. Nepaisant būsimų išbandymų, ji jautėsi rami ir pasitikinti savimi. Kalnas atrodė grėsmingas, bet niekas nebegalėjo sugriauti jos vidinės stiprybės.

Pasiryžusi Emilija pradėjo kopti į kalną. Naudodamasi virve, ji lipo stačiu šlaitu, stumdama save iki ribos. Jos raumenys degė, bet ji nepasidavė. Kiekvienas žingsnis priartino ją prie išsigelbėjimo, ir ji drąsiai priėmė iššūkį.

Po ilgos ir pavojingos kelionės Emilija pasiekė miestelį. Jos kelionė baigėsi, ir ji nekantravo grįžti namo. Ji prisiminė viską — nuo kalnų viršūnių iki vandenyno platybių. Aplinkos grožis ir kultūrų įvairovė ją praturtino. Ji jautėsi dėkinga už patirtį ir pamokas, kurias gavo pakeliui.

Grįždama namo Emilija galvojo, kaip visos kelionės akimirkos liks su ja visam laikui — kaip jos drąsos priminimas. Priėjusi namų duris, ji pamatė žaismingą šuniuką, lyg laukiantį jos. Ji jį priglaudė, pajutusi gilų ryšį. Ji suprato, kad kaip ir ji, šuniukas rado naują pradžią — ir dabar jų laukia naujas bendras gyvenimo skyrius.

Emilija nuprausė benamį šuniuką ir pamaitino jį sočiai. Jis vizgino uodegą, dėkodamas už rūpestį ir šilumą. Emilija pavadino jį Badi ir pasišventė jį auginti. Ji jį mylėjo, rūpinosi juo ir mokė, stebėdama, kaip jis tampa stiprus ir žaismingas. Tarp jų užsimezgė stiprus ryšys — Badi tapo jos džiaugsmo ir paguodos šaltiniu.

Praėjus keliems mėnesiams, Badi išaugo į stiprų ir energingą šunį. Emilija ir Badi tapo neišskiriami — jie kartu vaikščiodavo po parkus ir takelius. Jų ryšys sustiprėjo, jie tapo tikrais draugais. Badi išdaigos ir ištikimybė pripildė Emilijos dienas džiaugsmo. Jie kartu išgyveno gyvenimo pakilimus ir nuosmukius — jų draugystė buvo tikras išgijimo įrodymas.

Emilijos siela visiškai išgijo. Nuotykiai ir ištikimo šuns draugystė pripildė jos gyvenimą laime. Jos širdis rado ramybę, ji pajuto naują gyvenimo prasmę. Emilija suprato, kad kelionė atnešė jai ne tik išgijimą, bet ir gebėjimą vertinti paprastus gyvenimo džiaugsmus.

Vieną dieną parke Badi sutiko kitą tos pačios veislės šunį, ir jie tuoj pat pradėjo žaisti. Smalsi Emilija priėjo, ir tuo pat metu pasirodė kitas šeimininkas. Tai buvo žavus jaunas vyras, kuris šiltai nusišypsojo Emilijai. Jų žvilgsniai susitiko, ir tarp jų iškart užsimezgė ryšys. Jie prisistatė, ir Emilija sužinojo, kad jo vardas — Styvas.

Emilija ir Styvas greitai suprato, kad turi daug bendro. Abu buvo patyrę gyvenimo sunkumų, tačiau išlaikė atviras širdis ir meilę gyvenimui. Jie pradėjo leisti vis daugiau laiko kartu, ir netrukus tarp jų užsimezgė tikra meilė. Emilija pagaliau jautėsi atradusi savo vietą pasaulyje ir vidinę ramybę. Apsupta meilės ir draugystės, ji suprato, kad jos ilga kelionė atvedė ją į gražią naują pradžią.